Birželio mėnesio pirmojo sekmadienio Evangelija mus sugrąžina prie vienos iš didžiausių žmonijos paslapčių - Jėzus prikelia iš mirties patalo našlės sūnų. Mirtis pakeičiama į gyvenimą. Kai šiandien visur aplink yra sėjama mirties kultūra (nežiūrint išvystytų sveikatos priežiūros institutų, ligoninių, slaugos namų ir reabilitacijos centrų) šiandienos žmogus kaip niekad yra graužiamas vienatvės ir beviltiškumo ligų. Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje priartėja prie laidotuvių procesijos kaip Dievas, sujaudintas žmogaus kančios ir netekties skausmo.
Ir visiškai nesvarbu, ar jaunuolis buvo miręs, ar tik užmigęs letargo miegu. Anuo metu žmogus žydų tautoje būdavo laidojamas dar tą pačią mirties dieną, nenusileidus saulės spinduliams. Evangelija perteikia mums tiesiog pliką faktą. Atsitiktinis Jėzaus apsilankymas Naino mieste sukuria stebuklą: laidotuvės, netekties skausmas ir ašaros perkeičiamos į gyvenimo džiaugsmą, viltį ir meilę bei motinos ir ką tik mirusio, bet vėl prikelto sūnaus begalinį džiaugsmą.
Kai kas iš mūsų pasakytų, kad tik gyvybės vaisiai mus įkvepia tikėti Dievo artumu. Bet yra ir visai priešingų gyvenimo pavyzdžių. Mirtis taip pat yra išmintinga gyvenimo mokytoja ir tikėjimo papildytoja. Dr. Diane Komp dirba sunkiai sergančių vaikų skyriuje. Ji ilgai ir su dideliu atsargumu žiūrėjo į Bažnyčios Mokymą bei amžino gyvenimo viltį. Bet viskas persikeitė jos gyvenime mažos mergaitės mirties akistatoje. Kai atėjo jos mirties valanda, į palatą prie merdėjančios mergaitės susirinko tėvai, ligoninės kapelionas ir dr. Diane Komp. Staiga sunkiai serganti mergaitė lėtai atsisėdo ant savo lovelės ir čia visiems pasakė: „Angelai, kokie jie gražūs! Mamyte, ar tu juos matai? Ar girdi, kaip jie gražiai gieda? Ar girdi mamyte? Jie tokie nuostabūs!" Su šiais žodžiais maža mergaitė čia pat užmigo amžinu miegu. Tuo tarpu ligoninės kapelionas, pasijutęs nejaukiai, paliko ką tik mirusios mažos mergaitės palatą. Joje liko gedintys krikščionys tėvai ir tikėjimo iki tol nepažinusi gydytoja. Kas giliai įstrigo gydytojos atmintyje - tai mažo mirštančio vaiko suteikta paguoda savo tikintiems tėvams. Iš kančios ir mirties palatos gydytoja išėjo nauju, tikinčiu žmogumi. Vėliau ji pasakys: „Mažo vaiko mirties akivaizdoje išgyvenome didžius Dievo slėpinius, kurie perkeitė mūsų gyvenimo patirtis ir ligšiolinius įsivaizdavimus apie save ir mus supantį pasaulį“.
